Avarija

Penktadienį, kovo 27, važiuojant anksti ryte į darbą, ties Brixton’o stotimi, patyriau eismo įvykį. Į galą įvažiavo vairuotojas – kažką ten bandė aplenkti, kažkur ten bandė užkišti, džigitas, žodžiu. Jei pats būčiau su mašina, žala būtų buvusi minimali, bet kadangi buvau su dviračiu, tai nukentėjau gerokai stipriau. Drabužiuose skylės, šonai nubrozdinti, pats dviratis beveik neremontuojamas – viena stabdžių/pavarų svirtis visiškai nulenkta, tiek priekinis, tiek galinis pavarų perjungikliai irgi sulankstyti. Ratai abu 8 formos.

Atvažiavo policija, užregistravo įvykį, dabar aiškinuosi su vairuotojo draudimo kompanija dėl žalos atlyginimo.

Didžiausia žala tai kad šiais metais jau nuplaukė Ironman varžybos – visiškai nesitreniravau beveik mėnesį, ant dviračio nebuvau dar iki šiol. Na, nebuvau ant dviračio nes jo neturėjau, mano vargšas sulūžėlis OLYMPIA liūdi užkeltas į palėpę. Dabar dviratį jau turiu, nusipirkau naują, iškeičiau Itališką veržlumą į Vokišką funkcionalumą ir techninį preciziškumą. Pirkau CUBE AGREE GTC DI2 SLT COMPACT, anglies pluošto rėmas, Ultegra di2 elektroninės pavaros, atrodo puikiai :)

Vokiškas gražuolis, dar šviežutėlis iš dėžės

Vokiškas gražuolis, dar šviežutėlis iš dėžės

Pritaisiau pedalus, uždėjau kadencijos daviklį, sutepiau visas judančias dalis, ir sekmadienį važiuosiu testuoti.

Sportuojam toliau

Albione jau pavasaris. O sportuoti sekasi sunkiai. Vis nepavyksta įstoti į normalias vėžes ir pradėti nuoseklios, struktūriškos treniruočių programos.
Plaukimas lyg ir tobulėja, bet vėžlio greičiu. Prisirinkau teorinių žinių, ypač gera yra SwimSmooth.com svetainė. Ir vis bandau ir bandau pritaikyti tas žinias praktikoje, bet laikas negerėja, vis dar taškau vandenį ir plaukiu ant vietos. 1000 metrų baseine plaukiu apie 30 minučių. Prisijungiau prie vietinio triatlono klubo – South London Harriers, esu bėgiojęs kelis kartus su jų bėgikų grupe, dalyvavęs jų organizuotose vietinės reikšmės 10 km bekelės bėgimo varžybose. Jie turi 2 plaukimo treniruotes per savaitę, bet aš dar per prastas plaukikas, kad galėčiau išnaudoti jų teikiamus privalumus, o ir laikas nelabai patogus. Nuo šios savaitės pradėsiu eiti į kitus kursus, kur daugiau dėmesio ne tik fiziniam pasiruošimui, bet ir technikai. Tikslas yra nuplaukti 1500 metrų per 25 minutes, tada manau jau galėsiu nuplaukti ir visą 3,86 km distanciją ironman varžybose.
Dviratis. Susitvarkiau dviratį – buvo sugedę pedalai, kartais pradėdavo be galo sunkiai suktis, ir visai užstrigdavo. Reikdavo nulipti, pasukioti atgal, vėl per jėgą į priekį, kol atsilaisvindavo. Kažkoks guolis turbūt sugedęs buvo. Nuvežiau tokiam vietiniam meistreliui, kad sutvarkytų pedalus, atliktų pilną apžiūrą, ir paruoštų dviratį naudojimui. Tai štai, kelis kartus pavažinėjus vėl ta pati problemą. Erzina, kai žmonės nesugeba atlikti jiems pavesto elementaraus darbo.
Bėgimas sekasi neblogai, nors pradėjus plaukioti bėgimui laiko irgi liko mažiau. Bet vis stengiuosi bet kartą per savaitę padaryti ilgąjį bėgimą iš darbo Londono centre į namus, viso 22 km. Ir priedo bent kelis greitesnius tempo bėgimus ar kokį fartleką po 5-6 km.
Fartlekas yra pats natūraliausias bėgimo būdas kai bėgu su savo ištikimuoju bėgimo draugu Karabasu. Štai jis laukia manęs grįžtančio po darbo.

2015-02-26

aš tavęs taip laukiu laukiu laukiu… tu žinai…

Kiekvieną dieną vakare šuo lipa į viršų, pasideda galvą ant lovos atlošo, ir stebi gatvę, laukdamas kad aš pareisiu po darbo. Bėgame su juo fartleką, nes arba skuodžiame iš visų jėgų nes reikia išvaikyti balandžius, arba stoviniuojame, nes Karabasui reikia paženklinti medžius ar apsiuostyti su kitais šunėkais. Jo bėgimo limitas yra apie 10 km, daugiau nelabai išbėga savo trumpomis kojomis. Bet tai yra visiškai pakankamai, bėgame iki Riddlesdown Forest (Žemųjų mįslių miško?), tada kartais tolyn pro seną apleistą akmenų karjerą link Whyteleafe Commons ir atgal. Viso gaunasi 6-9 km.

Savaime suprantama, Karabasas baisiai džiaugiasi ir laukia, kada bėgsim, bet yra kitas veikėjas, kuris sportuoti labai trukdo.

Miegu jau 20 valandų šią parą

Miegu jau 20 valandų šią parą

Šitas vyrukas kol kas tik valgo ir miega, bet planuoti treniruotes, ir šiaip gyvenimą, su juo nelengva. O bet tai kam dabar lengva:)

 

Sausio progresas

Sveikas dienorašti.
Per sausį nubėgta 107km, nuplaukta 0km, nuvažiuota 0km. Rezultatas gerokai prastesni nei planuota, na, bet turiu gerą pasiteisinimą – sausio 22 dieną gimė šaunus vyrukas, vardu Kasparas, ir sujaukė treniruočių planus. Na bet ką darysi, tikiuosi atsigriebsiu per sausį.
Nuo trečiadienio pradedu vaikščioti į baseiną, parašysiu daugiau kaip seksis plaukioti.
Perskaičiau tik vieną knygą – bet už tai kokią! Aldous Huxley, Brave New World, apie distopišką, dehumanizuotą ateities pasaulį. Labai niūri, galingai parašyta knygą apie mokslo triumfą. Pirmame skyriuje preciziškai aprašytas „kondicionavimas“ iš karto užkabina, ir nepaleidžia iki paskutinio knygos sakinio – Slowly, very slowly, like two unhurried compass needles, the feet turned towards the right; north, north-east, east, south-east, south, south-south-west; then paused, and after a few seconds, turned as unhurriedly back towards the left. South-south-west, south, south-east, east…
Sužinojau dar vieną įdomų dalyką – Aldous Huxley buvo George Orwell mokytojas Etone! Aišku iš kur Džordžis sėmėsi kvėpimo
Dabar skaitau Jerome David Salinger The Catcher in the Rye. irgi gera knygą, XX amžiaus klasika. Bet dabar bet kam sunku peršokti Brave New World aukštai iškeltą kartelę.

Naujųjų metų pažadai

Kaip kad yra labai populiaru, sugalvojau ir aš sau šiokių tokių pasižadėjimų. Tataigis:

NEVARTOTI ALKOHOLIO 6 MĖNESIUS

Labai populiarus pažadas, dažniausiai visi planuoja negerti visą sausį. Daugelis net ir iki sausio 3-čios ištveria, o koks ištvermingiausias net ir iki savaitės.

Aš galvoju būti be alkoholio bent 6 mėnesius, ir tai nebus lengva. Neslėpsiu, atsigerti mėgstu. Mėgstu išgerti taurę vyno su maistu, ir alučio pagurkšnoti, ar stiklą viskio vakare. Tad įtariu čia nebus lengva.

SKAITYTI DAUGIAU GROŽINĖS LITERATŪROS

Per mokslus ir darbus visiškai apleidau beletristiką. O tiek daug skaitydavau jaunystėje :) Tai paklausinėjau rekomendacijų, pasidomėjau internete, ir susidariau šiokį tokį sąrašėlį. Kol kas 20 knygų, tikslas yra perskaityti 26, po knygą kas dvi savaites. Sąrašas labai įvairus, nuo klasikos iki naujų kūrinių, nuo fantastikos iki realizmo. Knygos surašytos atsitiktine tvarka:

1-5 Frank Herbert

Dune
Paul of Dune
Dune Messiah
The Winds of Dune
Children of Dune

6 To Kill a Mockingbird – Harper Lee
7 Catch 22 – Joseph Heller
8 Catcher in the Rye – JD Salinger
9 The Time Traveler’s Wife – Audrey Niffenegger
10 The Hitch Hiker’s Guide to the Galaxy – Douglas Adams
11 Light in August – William Faulkner
12 As I lye Dying – William Faulkner
13 Grapes of Wrath – John Steinbeck
14The Kite Runner – Khaled Hosseini
15 Lord of the Flies – William Golding
16 In a Free State – V. S. Naipaul
17 Brave New World – Aldous Huxley
18 Woolf Hall –  Hilary Mantel
19 The Inheritance of Loss – Kiran Desai
20 Disgrace – J. M. Coetzee

Nuo šiandien pradedu Brave New World – Aldous Huxley. Niūroka ir baisi knyga apie futuristinį, distopišką pasaulį.

 

SUDALYVAUTI IRONMAN TRIATLONE

Toks ir yra tikslas šio dienoraščio.

 

PABAIGTI NAMO PROJEKTĄ

Idėjų visuma jau yra, reikia pradėti ją įgyvendinti. Paruošti projektą ir pradėti tvarkyti dokumentus.

 

PAKEISTI DARBĄ

Senas atsibodo, reikia naujo :) O kadangi darbo ieškojimas irgi darbas, teks skirti nemažai laiko ir pastangų.

 

Na, manau užteks 2015-tiems.

Jūs manęs laukėte? AŠ SUGRĮŽAU!

Praėjo beveik 5 metai nuo paskutinio įrašo. Net nežinau kodėl baigėsi mano rašiniai, nes dar ir kovų sukovojau, ir nuotykių patyriau Tailande nemažai nuo paskutinio įrašo. Bet rašymui reikia ne tik įkvėpimo, bet ir šiek tiek savikontrolės, ir savotiškos rutinos. Ir dabar gailiuosi kad nustojau rašyti dar gyvendamas Siamo karalystėje.
Na, bet tai jau nesvarbu, nes prasideda naujas gyvenimo etapas, kelionė link IronMan, ir planuoju viską rašyti ir konspektuoti, nes be galo smagu atsiversti puslapį po 5 metų, paskaityti, prisiminti bei pasijuokti iš visko. Todėl ir šis dienoraštis visų pirma yra skirtas sau, tik toks šiek tiek eksibicionistinis.

Grįžus iš Tailando Muay Thai laiko liko vis mažiau, ir mažiau, ir mažiau. Iš pradžių sportavau 5 kartus per savaitę, po to 3, o dar po to 4 kartus per mėnesį. Įstojau į Universitetą, daug dirbau, ir normaliam sportiniam režimui paprasčiausiai neliko laiko.  Iš pradžių dar gavau pasiūlymų kovoti MMA cage fighting, bet žinojau, kad nebus laiko tinkamai pasiruošti, tai atsisakiau. Bet nenorėdamas aptingti, pradėjau vis daugiau bėgioti. Dar 2008 rugsėjį, prieš pat išvažiuodamas į Tailandą spėjau nubėgti Vilniaus Maratoną per berods 3:58. O kai gyvenau Issane, bėgiojau tikrai nemažai, beveik kiekvieną rytą bėgau įprastą trasą maždaug 10 km, apšilimui prieš treniruotes. Šitie mano rytiniai pabėgiojimai man yra įsirėžę iki pat nugaros smegenų, ir tai jausmas kurio aš niekada nepamiršiu – tokia absoliuti dzen-budistinės ramybės būsena ir artėjimas link Nirvanos. Nuostabus jausmas kai atsikeli ryte, saulė tik pradeda brėkšti, auniesi bėgimo batelius, prieš tai patikrinęs ar ten neįsikūrė skorpionai, kurie mėgsta sulįsti į batus nakčiai nes lauke atšąla. Įsijungdavau muzikos, dažniausiai kažką ypatingai gero iš Kasčio Torrau ar Igno I.V. setų, ir pasileisdavau lėta ristele. Ankstyvi kaimiečiai, varantys gyvulius į ganyklas ar patys žygiuodami į ryžių laukus, sveikindavosi maloniai šypsodamiesi. Didžiulė, ryškiai raudona ekvatoriaus saulė beveik akyse kildavo iš už horizonto į savo vietą danguje, o aš sau bėgdavau. Pumpuodavau į save endorfinus, ir man buvo smagu. Ne taip smagu, kaip lipti į ringą ir mušti kitus žmones, bet vis tiek smagu.

Tad grįžęs kuo mažiau laiko skirdavau Muay Thai, tuo daugiau skirdavau bėgimui. Nubėgau dar vieną maratoną, po to dar kelis pusmaratonius. 2011 net skridau į Atėnus bėgti TIKROJO maratono – iš mūšio lauko į miesto centrą. Tiesa, pataikėme ant pačių riaušių, tai atmosfera mieste buvo gana slogi. Paskutinis maratonas buvo šių metų gegužę Stokholme, kur pirmą kartą buvau išsikėlęs sau kažkokius tikslus. Norėjau nubėgti per 3:15, bet nepavyko, nubėgau tik per 3:38, bet šiaip kelionė buvo labai smagi.

Tačiau jutau kaip kažko pradeda trūkti… O trūko man labiausiai iššūkio. Nes be iššūkio aš negaliu gyventi. Žiūrėjau gal kokius ultra ilgų distancijų bėgimus pradėti, bet nusprendžiau kad verta pabandyti triatloną. Šiek tiek pasiskaitinėjau, pažiūrėjau youtube, ir supratau kad tai būtent ko man ir reikia. Nusipirkau dviratį – naudotą Olympia dviratį – aliuminio rėmas su anglies pluošto šakėmis, shimano ultegra ir 105 bėgiai/stabdžiai ir visą kita. Nelabai daug su juo suspėjau pavažinėti, buvau išvažiavęs mažiau nei 10 kartų, dažniausia po 30-40 km, kelis kartus 60-70 km. Pats važiavimas dviračiu nepasirodė labai sunkus, bet vairavimo ir dviračio valdymo įgūdžių visiškai neturiu. Kelis kartus važiavau su dviratininkų klubu, nes jų starto taškas yra visiškai šalia mano namų. Susirenka 50-100 dviratininkų, visi pasiskirsto grupelėmis pagal greitį po 10-20 žmonių, ir išmina į  Surrey hills – oficialiai pripažintą Area Of Outstanding Beauty :) Bet ne kaip man sekėsi su jais važiuoti, visi mina grupėje, visiškai išnaudodami aerodinaminius privalumus, o aš važiuodavau atsilikęs nuo visų 5 metrus, nes bijodavau užvažiuoti ant priešais mane esantį dviratininką. Man sakydavo – važiuok iš kart už mūsų – aš sakydavau – ne, geriau laikysiuos saugaus atstumo :) Bet pats minimas man nebuvo labai sunkus, net ir kalvomis numynęs 70 km nesijausdavau labai išsekęs ar mirtinai pavargęs. Dabar dviratis palėpėje, miega žiemos miegu, bet trauksiu jį laukan nuo ankstyvo pavasario ir pradėsiu rimtai minti. Tai vienintelė rungtis dėl kurios man kyla nerimas, nes laiko limitas dviračių rungtyje IronMan varžybose yra 8:10  (plaukimo 2:20, bėgimo 6:30, viso 17 valandų).

Nors plaukti moku visai prastai, bet manau kad 3,86 km per 2:20 tikrai nuplauksiu. Dabar daugiausiai be sustojimo galiu nuplaukti apie 400 metrų, bet po naujų iš kart jungsiuos prie vietinio triatlonininkų klubo SouthLondonHarriers, jie rengia 2 plaukimo treniruotes per savaitę (plius, aišku, rengia grupines bėgimo treniruotes). Esu labai entuziastingai nusiteikęs išmokti gerai plaukti.

Tai va tiek pradžiai. Rytoj sausio 1, nuo ryt ir pradėsiu pasiruošimą Iron Man varžyboms.

Raudonieji puola!

Gal matėte per žinias, o gal ir ne, bet Bankoką jau daugiau nei savaitę yra okupavę raudonieji.

Mes be Vilniaus nenurimsim!

Šitie raudonieji tai apsimelavusio ir apsivogusio buvusio premjero Thaksin’o Shinawatros, tokio tailandietiško Pakso šalininkai. Jis, panašiai kaip ir Paksas, žadėjo ir studentams stipendijas padidinti, ir pensininkams pensijas, ir verslininkams mokesčius sumažinti, bet susivienijusios blogio jėgos neleido jam to padaryti, iškėlė kaltinimus korupcija, tad teko sprukti į užsienį.

Šitie raudonieji labai deklaruoja savo nesmurtingumą, ir tas labai matosi, jie tikrai labai draugiški. Šalia mano namų turi įkūrę poskyrį, kaip aš vadinu, būstinę, ir kur vakarais susirinkę, kaip tikri proletariato kovotojai, klauso savo radijo transliacijų ir geria pigų viskį. Visada ir mane maloniai kviečia prisijungti, bet aš mandagiai atsisakau.

Kaip ir kiekvienas visuomeninis judėjimas, tai ir šis iš esmės yra kairiųjų prieš dešiniuosius. Jei pamenat, ne taip seniai GELTONIEJI mitingavo ir vertė tą patį Takshin’ą iš krėslo

Vilnius mūsų o mes rusų

Na o pabaigai galiu tik pasidžiaugti kad žmonės pokyčių siekia ne su kalašnikovais, kaip įprasta Pietryčių Azijoje, bet taikiai demokratiniais veiksmais

Nuotykiai pas Kambodžos laukinius

Praėjusį savaitgalį praleidau Kambodžoje, ir kelionė buvo prastesnė nei tikėjausi. Išskridau ankstyvą penktadienio rytą iš pagrindinio Bankoko oro uosto. Kartu su manimi skrido vienas iš organizatorių, mažas, storas, nemaloniai lipšnus ir baisiai suktas tipelis, ir dar vienas kovotojas – Masudas Izadi, labai geras, žinomas kovotojas, 2005 Azijos Muay Thai vice-čempionas, daugkartinis Irano čempionas. Skrydis tik 50 minučių, ir mes jau Pnompenyje, kur mus jau pasitinka organizatoriai, sėdame visi į didelį Lexus džipą ir važiuojame į viešbutį. Masudas dėmesio centre, visi jį vadina Superstar bet jis tik kukliai šypsos ir purto galvą. Tarp Kambodžos ir Tailando akivaizdus skirtumas. Jei Bankoke gausu apynaujių vidutinės klasės automobilių, Pnompenyje beveik vien 20 metų ir senesni automobiliai, ir vienas kitas labai ryškiai išsiskiriantis didelis, prabangus Lexus’as (toks, kaip mūsų), naujutėlis Range Rover’is ar BMW. Socialinė nelygybė akivaizdi. Pats miestas irgi labai skurdus, pakelėse šiukšlių krūvos, sudegusių automobilių kėbulai. Modernių pastatų beveik nėra, namai daugiausia kolonijinių laikų, statyti prancūzų, tarpai tarp jų užpildyti vietinių statybos lūšnomis iš šiferio.

Ką gi, įsikuriame viešbutyje, pasirodo svėrimai tik kitos dienos ryte, nieko gero, nes dar turiu numesti apie 1,5kg. Lipšnusis storulis vis tikina mane valgyti ir nesukti galvos, taigi galvoju kad svėrimai bus daugmaž neoficialūs. Kartais organizatoriai nori kad kovotojai būtų idealiai tokio svorio, kokio reikia, nei gramo daugiau, o kartais žiūrima atlaidžiai, +/- vienas kitas kilogramas esmės jiems nesudaro.

Vėliau išeinu truputį pasivaikščioti, viešbutis pačiame Pnompenio centre, bet eiti paprasčiausiai nėra kur. Labiausiai nustebina išmaldai ištiestos rankos. Ne profesionalių elgetų (kurių yra bet kuriame pasaulio mieste), bet paprastų praeivių. Pirmą kartą net nelabai supratau, ko šalia priėjęs ir ištiesęs ranką žmogus iš manęs nori. Kambodžos pinigas – rialas. Vienas litas vertas apie 1600 rialų, bet visas atsiskaitymas vyksta JAV doleriais

Taigi ateina šeštadienio rytas, ir važiuojam svertis. Aš biški per sunkus, šoku į specialų kostiumą, lakstau ratais po salę, ir bėgioju kol išprakaituoju reikalingą svorį. Mano nuostabai, pasirodo kad kovos vyks ketvirtą valandą, tai reiškia kad turiu tik 5 valandas atgauti jėgas. Dažniausiai svėrimai būna bent jau 24 valandas prieš kovą, o dažnai ir dar daugiau. Visas tas svorio metimas yra gana absurdiškas. Jau 2-3 dienas prieš kovą pradedi reguliuoti maistą, parą prieš svėrimą beveik nustoti gerti vandenį. Burnoje vietoj seilių pradeda kauptis baltos putos, organizmas sekinamas, ir visa tai kad galėtum kovoti už 5-6 kilogramais mažesnį svorį, nei realiai sveri. Bet esmė kad tavo priešininkas daro lygiai tą patį, tad abu kovotojai kankinasi be reikalo. Žinoma jei turi 24 valandas organizmas atsistato be jokių problemų, tačiau aš turiu tik 5.  Bet yra kaip yra, pasisveriu, viskas gerai, ir lekiam atgal į viešbutį. Tai didelis turnyras, transliuojamas visoj Pietryčių Azijoj – Kambodžoje, Tailande, Vietname, Malaizijoje, Birmoje. Tad žinau, jei laimėsiu galbūt man atsivers daugiau durų.

Niekur Pnompenyje nerandame taip vadinamo Boxing oil, specialaus aliejaus kurio būname išmasažuojami prieš kovą, bet randame kažkokį specialų žolelių nuovirą, ir būname patikinti kad jis mums labai tiks. Bet po masažo aš jaučiu kaip visas kūnas pradeda degti. Masudas irgi nenustygsta vietoj, matau kad jo tamsus persiškas kūnas tampa bordo spalvos, o pasižiūrėjęs į veidrodį matau kad aš pats esu ryškiai raudonas. Ir jaučiu kaip visas kūnas DEGA!! Iki kovos dar gera valanda, ir ta valanda pilna skausmo, bandau giliai ir tolygiai kvėpuoti bet tas nepadeda, bandau praustis po dušu, bet per masažą mus taip pat tepa su vazelinu, tad vanduo nieko nenuplauna. Visiškai negaliu atsipalaiduoti ir pasiruošti kovai, Masudas tyliai keikiasi persiškai, aš garsiai rusiškai. Aš tik galvoju greičiau sukovoti, greičiau viskas pasibaigtų. Žurnalistas iš didžiausio Kambodžos laikraščio ima mūsų interviu, Masudui prireikia 15 minučių išvardinti savo pasiekimus ir laimėjimus, man prireikia 15 sekundžių. Žmonės prašo pozuoti nuotraukoms, o aš atrodau lyg būtų kažkieno balta galva uždėta ant kito, ryškiai raudono kūno.

Iš mūsų pirmas kovoja Masudas, ir iš minios reakcijos suprantu kad jam reikalai klostosi ne kaip. Taip ir yra, jis pralaimi 4-tame raunde nokautu. Toliau mano eilė, lipu į ringą, įprastinės procedūros, ir kova prasideda. Prasileidžiu vieną, kitą galingą smūgį į koją, blokuoju bet khmeras jau pajutęs kraują vistiek kerta žiauriais, staigiais ir galingais smūgiai į mano kairę koją. Bandau blokuoti, bandau keisti stovėseną, kelis kartus neblogai kontratakuoju, bet vėl pakirstas krentu žemės, nokdaunas. Teisėjas skaičiuoja, aš atsistoju, ir  esu pasiruošęs tęsti kovą. Žinau kad kad turiu kažką daryti, ir daryti greitai, bet priešininkas jau čia, vėl smūgis po smūgio ir vėl krentu žemėn. Teisėjas vėl skaičiuoja, atsistoju sulyg 8, rodau kad galiu tęst kovą, bet jis skaičiuoja toliau, 9, 10 ir rodo viskas. Nokautas pačioj 1 raundo pabaigoje. Toks jausmas kad koja pervažiuota su tanku. Priešininkas apsikabina mane, atsiprašinėja, bet tas manęs neguodžia, lipu lauk iš ringo. O visas kūnas lyg apipiltas benzinu ir padegtas. Visai nesuku galvos dėl pralaimėjimo, o tik kuo greičiau nusiprausti. Stadione duše tik šaltas vanduo, jis mažai padeda, grįžtam į viešbutį, šoku po šiltu dušu, su muilais per tris kartus nusiplaunu aliejus, kairė koja gražios raudonai mėlynos spalvos ir dvigubai didesnė nei dešinė, bet pagaliau deginantis skausmas truputį aprimo. Nenoriu niekur eiti ir nieko veikti, pavakarieniauju, žiūriu televizorių, ir laukiu greičiau ateitų kelionė namo.

Sekmadienio rytą papusryčiaujame, važiuojame į oro uostą ir skrendame atgal į Bankoką. Tai blogiausia mano kova ir blogiausia kelionė kokią kada esu turėjęs. Na, bet nieko tokio, aš jau vėl pradedu sportuoti, kiek esu sveikas, ir po truputį ruoštis naujai kovai.

P.S. tiesa, per tas kelias minutes, kol truko kova, laukiniai spėjo pavogti mano šlepetes, kurias buvau palikęs prie ringo… niekšai….

Muay Thai kario gyvenimas

Sveikas dienorašti. Jau senokai berašiau, nes baisiai neturėjau laiko, įsikūrinėjau Bankoke, sunkiai sportavau, ruošiausi kovai. Maniau kad gyvenimas Bankoke man visiškai nepatiks, bet tiesą pasakius čia nėra jau taip blogai. Oras nėra baisiai tragiškas, tiesa, bėgioju kur kas mažiau, bet daugiausia dėl to kad Bankoke šaligatviai nėra labai populiarūs, o jei jie kur ir yra, jais vistiek važinėja motoroleriai priešinga gatvės eismo kryptimi. Isane bėgiodavau apie 50-60 kilometrų per savaitę, dabar išbėgu gal dukart per savaitę po 3-4 km. Netoli yra mano namų yra Čatučak parkas, už maždaug 3 kilometrų, tad nelabai yra prasmės iki ten bėgti, nes nubėgus jau reikia apsisukti ir bėgti atgal. Čatučak parke savaitgaliais vyksta turgus, pasak visažinio Interneto – vienas didžiausių turgų pasaulyje. Buvau ir aš nuvažiavęs pažiūrėti, bet išsigandau ir pabėgau – kiek akys užmato tęsiasi begalinės eilės paviljonų ir prekystalių, ir knibždėte knibžda pirkėjų ir pardavėjų – vaizdialis nekoks mano jautriai sielai.

Į Bankoką iš Phuketo atvyko mano draugas Augis, ir dabar kartu nuomojamės prabangius apartamentus – kiekvienas mokam po 170 litų per mėnesį. Neseniai statytame name, su balkonu, iš kurio atsiveria nuostabus vaizdas į už 3 metrų stovinčio tokio pat namo sieną, turim ir oro kondicionierių, kurio nenaudojam, nes jis ryja baisiai daug elektros. Pas Augį buvo atvažiavus draugė, tai buvom įjungę 20 minučių, pavaidinti kad esam nerūpestingi pinigų kupini pleibojai, kurie elektros neskaičiuoja!
Mūsų namai yra 5 minutės kelio pėsčiomis nuo klubo, mažoje šalutinėje gatvelėje (Soi). Noriu truputį papasakot apie Bankoko, ir apskritai Tailando gatvių/namų adresavimo sistemą, kuri nesusipažinusiam gali pasirodyti kebloka (rašau pasitelkęs wikitravel.org). Pagrindinės gatvės, tokios tai Silom ar Sukhumvit yra vadinamos thanon (th). Nuo jų nueinančios šalutinės gatvės vadinasi Soi. Soi yra numeruojamos, ir vienoje pusėje yra lyginiai skaičiai, o kitoje – nelyginiai. Taigi 25 Soi Sukhumvit 3 reiškia 25-tas namas 3-čioje šalutinėje gatvelėje Sukhumvit gatvėje. Dauguma didelių Soi dažnai turi savo vardus, pavyzdžiui Soi 3 yra vadinamas Soi Nana, taigi adresas gali būti ir 25 Soi Nana. Tiesa, dar gali būti kad tarp dviejų senų Soi atsirastų dar viena gatvelė, tada adresas būtų rašomas su /x, pvz soi 3, soi 3/1, soi 3/2, soi 5, soi 7 ir t.t.
Kad viskas būtų dar painiau, kai kurie dideli Soi turi savo asmeninius, papildomus Soi, pavyzdžiui Soi Ekamai (Sukhumvit Soi 63) arba Soi Ari (Phahonyothin Soi 7). taigi adresas 68/2 Soi Ekamai 4, Sukhumvit 63 reikštų Sukhumvit gatvės 63-čio Soi (pavadinimu Ekamai) 4-tas Soi, 2 namas nuo 68 namo (lietuviškai butų 68B). Kaip ir sakiau, painiau negu reikia :) Tiesa, namų numeriai nebūtinai eina didėjančia tvarka, o dažnai būna išsimėtę po visą Soi.
Kita didelė bėda yra ta, kad nėra normatyvinės tajų kalbos transkripcijos, ir kiekvienas rašo gatvių pavadinimus lotyniškomis raidėmis taip kaip jam atrodo geriau, taigi didelė Bankoko gatvė Phahon Yothin dar būna vadinama Pahon Yothin arba Phahonyothin arba Phaholyothin, priklausomai nuo to kokiuose žemėlapiuose ar gatvių ženkluose žiūrėsite. Taigi štai tokia sistema yra Tailande. Turint omenyje kad Bankoko metropolyje gyvena 12 milijonų žmonių, ir jis užimą solidų 7,761 km2 plotą, susigaudyti nėra taip paprasta.

Nuo paskutinio mano įrašo spėjau sukovoti 1 kovą, dėl kurios važiavau į Phuketo salą. Kelionė autobusu trunka 12 valandų, bilieto kaina apie 50 litų. Viso mūsų važiavo 7 žmonės iš klubo. Aš, Augis ir dar 3 užsieniečiai klubo kovotojai išvykome šeštadienį vakare, vienas tailandietis kovotojas ir treneris sekmadienį vakare. Išvažiavome vėlai vakare, visą kelią miegojome, ir kelionė praėjo be didesnių nuotykių. Be mūsų dar kovojo anglas Darenas, kurį vadiname vampyru, nes, kaip ir priklauso tikram britui, yra baisiai išblyškęs, ir pastoviai paraudusiomis akimis, dar vienas anglas Džeimis, kurį vadiname rytardu (retardation – lengvas protinis atsilikimas), nes jis yra nuolat pasimetęs, visiškai nesusigaudo, ir nuo veido nedingstančia kvailoka šypsena. Ir japonas Yutaka, kurį vadiname žydu, nes su savim visur nešiojasi kalkuliatorių, ir nuolat skaičiuoja kiek kas kainuoja, o jei ką perkam bendrai, visada tiksliai žino kiek pinigų jis turi duoti. Japonas labai geras kovotojas, yra tapęs mėgėjų kikbokso čempionu Japonijoje, jo kova Phukete truko ne daugiau nei puse raundo. Nuvykus paaiškėjo kad Augis nekovos, dėl kažkokios painiavos tarp mūsų klubo ir organizatorių. Na kadangi viešbutis buvo mums apmokėtas, o kelionės išlaidas sutiko jam padengti, jis bent jau finansiškai daug nenukentėjo.
Su Augiu sekmadienį rytą praleidome prie jūros ir šiaip tinginiaudami, pirmadienį aplankėme savo buvusius trenerius (mes abu esame sportavę Phukete), ir Ming Mongkol Budą, kur buvome vienuolių palaiminti gyvenimo sėkmei ir apsaugai nuo bet kokių negandų. Šalia šventyklos gyvena pora dramblių kurie buvo labai draugiškai nusiteikę

Pirk drambliuką

Vakare, nusiteikę linksmai, bet kovingai, atvykome į Patong Boxing Stadium. Mano kova 8-ta iš 9-nių, tuo labai nesidžiaugiu, nes smagiausia sukovoti pirmesniam, tada jau jautiesi ramus, gali su pasimėgavimu stebėti kitas kovas. Na, bet yra kaip yra. Iš mūsiškių pirma kova Yutakos, jis gauna truputį mažesnį tają, kurį siunčia į nokautą galingais rankų smūgiais pirmo raundo viduryje. Toliau – Dareno eilė. Jis geras kovotojas, kovojęs Lumpini stadione, visų nak-muay (tajų kalba – boksininkas) Mekoje. Pirmas raundas vyksta tailandietišku stiliumi, taip vadinamas sabai-sabai (tajų kalba – ramiai, paprastai), žodžiu, žvalgyba. Antrame raunde vampyras pradeda mojuoti alkūnėmis, o pagal nerašytas Tailando bokso taisykles į alkūnes reikia atsakyti alkūnėmis. Kita nerašyta taisyklė – aš nenaudosiu alkūnių kol tu nepradėsi. Ka gi, vampyras pradėjo, ir ką pasėjo, tą ir pjovė, prasileidžią galingą smūgį alkūne į kaktą, kraujas švirkščia kaip per pigų siaubo filmą, ir ringo gydytojas iškart stabdo kovą. Prireikė 14 siūlių susiūti Dareno kaktą. Sekantis kovotojas – Džeimis. Tai pirma jo kova Tailande, jis susikraustęs, o paskutiniuose raunduose atrodo ir išsigandęs, ir pralaimi teisėjų sprendimu. Tada dar pora tajų kovų, musų kovotojas daug techniškesnis ir laimi nesunkiai prieš kitą tailandietį. Ir pagaliau ateina mano kova. Su naujais pašventintais pradžitais (spalvingi rankų papuošalai) ir nauju įspūdingu Vai Kru (šokis šokamas prieš kovą) jaučiausi labai ramus ir atsipalaidavęs.

nenugalimas muay thai karys

Patongo stadione kovojau jau 2 kartus, vieną kartą laimėjau nokautu, antrą – kovotojui pasitraukus iš kovos, taigi oficialiai techninis nokautas. Ką gi, įlipu į ringą, o ten manęs jau laukia 7-8 kilogramais sunkesnis tailandietis su didelėmis, raumeningomis kojomis, plačiais pečiais, ir apsidžiaugęs pastebiu, šiokiu tokiu riebaliukų sluoksniu ant juosmens. Sušoku savo Vai Kru, salė ošia ir viskas prasideda

Me vs big bad thai from baekjo on Vimeo.

Manau daug komentuoti nereikia, pasiteisinti daug kuo irgi negaliu, tiesiog neįvykdžiau savo plano, eiti į klinčą ir dirbti keliais. Buvau pasitraumavęs dešinį blauzdikaulį, tad negalėjau daug spardyti. O gal galėjau bet paprasčiausiai norėjau save pataupyti kitai sekančiai kovai. Kad vien rankomis kovos nelaimėsiu turėjau žinoti. Kaip ir sakiau, planas buvo klinčas ir keliai, bet nesisekė prieiti arčiau. Penktas raundas, kuriame aš lyg ir atrodžiau geriau nei jis labai netikėtai sutrumpėjo nuo 3 minučių iki 1,5 minutės, galbūt kažkas pagalvojo kad dar galiu imti ir laimėti. Bet pralaimėjau teisingai ir sąžiningai, ir, tiesą pasakius, per daug galvos nesuku. Daug ko išmokau šioje kovoje, be to puikiai praleidau laiką Phukete, pasidžiaugiau jūra ir paplūdimiu, ir svarbiausia, gavau krūvą pinigų už kovą.

Sekančią dieną vėl praleidom prie jūros

O aš nuvažiuosiu prie jūros...

Grįžus namo paaiškėjo kad mano priešininkas žinomas kovotojas, sukovojęs daugybę kovų Phukete, ir mane visi bandė tikinti kad pralaimėti ne gėda. O tiesą pasakius, aš ir nejaučiu labai didelės savigraužos.

O dabar vėl rutina – pusryčiai, rytinė treniruotė, priešpiečiai, pietų miegas, pietūs, vakarinė treniruotė, vakarienė, knyga, miegas… Sekanti kova dar nėra tiksliai suplanuota, bet galbūt kovosiu jau net kitą savaitę!

Aš Bankoke, ir keli pastebėjimai apie Aziją

Vieną dieną ėmiau ir sugalvojau persikraustyti į Bankoką, susipakavau daiktus, atsisveikinau su savo namiškiais – trenerio Čai šeima, nuspirkau bilietą į vakarinį autobusą, tiesa, dar prieš iškeliaudamas aplankiau Laosą. Mano viešnagė Laoso Demokratinėje Žmonių Respublikoje truko apie 20 minučių.
Čia verta truputį išsiplėsti apie Tailando migracinę politiką, kuri yra labai komplikuota. Atvykus į Tailandą galima gauti įprastinę turistinę vizą, visa-on-arrival, ji galioja 15 dienų. Visokias kitokias vizas galima gauti Tailando ambasadose ar konsulatuose. Yra 30 dienų, 90 dienų, ir metų vizos (nesismulkinant ties verslo ar misionierių vizomis). Bet 1 metų viza (pati populiariausia tarp imigrantų) nereiškia kad jūs galite būti Tailande metus. Ilgiausiai Tailande gali išbūti 90 dienų, ir po to privalai palikti šalį, kirsti sieną. 1 metų viza reiškia kad taip galima daryti vienus metus, kas 3 mėnesius kirsti sieną ir iškart grįžti atgal. Man gerai, aš gyvenau šalia Laoso sienos, 24 km, taigi išskyrus mokestį už Laoso vizą man tas daug nekainavo. Prie imigracijos ofiso kabo sąrašas šalių su vizų kainomis tų šalių piliečiams. Brangiausiai Laoso viza kainuoja kanadiečiams – 42USD. Irano, Afganistano, Bangladešo ir JAV(?) – 40USD. Toliau visos Vakarų Europos šalys, Australija, Naujoji Zelandija – 35USD. Ir apačioje – Visos Kitos Šalys – 30USD. Jei neturi USD, gali mokėti Tailando batais – kursas 42 batai už vieną dolerį. Bet manęs, seno šykštuolio taip lengvai neapgausi, apėjęs aplinkui susiradau valiutos keityklą, kur kursas – 30 batų už dolerį. Pasikeitęs man reikalingą sumą, 30 dolerių užpildžiau reikalingas formas ir laukiu štampo. Pro langelį matau kaip mano žalias lietuviškas pasas keliauja iš rankų į rankas, lydimas įtarimo ir smalsumo. „Europe?” klausia manęs, taip, sakau. tada 35 doleriai. Bet sakau, parašyta tai 30. Ne, 35 ir viskas. Pasiginčijau 5 minutes dėl sportinio intereso, sumokėjau 35 dolerius, ir grįžau į Tailandą. Taigi tas nuolatinis važinėjimas, vadinamas „Visa Run” nepatogiausias yra Bankoko užsieniečiams, nes Bankokas yra toli nuo bet kurios valstybės sienos. Kodėl šitoks biurokratinis mechanizmas yra sugalvotas, gerai nežino niekas. Pusiau oficialus paaiškinimas – stebėti imigrantus, bet būtų galima kas 90 dienų gauti antspaudą vietiniame imigracijos skyriuje (kurie yra kiekviename didesniame miestelyje). Vargu bau užsieniečiai atiminėja vertingas darbo vietas iš tajų (vidutinė alga Tailande – apie 600 litų per mėnesį). Taigi yra kaip yra, o kodėl taip yra, nieks nežino, o tajams, kol jiems tai nesukelia tiesioginių nepatogumų, viskas yra „Mai Pen Rai” – „viskas tvarkoje, be problemų!”
Kitas įdomus, sunkiai logiškai paaiškinamas dalykas yra Tailando televizija. Kaip ir daugumai vakariečių, televizorius yra svarbiausias ir būtiniausias daiktas namuose. Lietuviški serialai palyginus su Tailandu – kinematografijos šedevrai. Labai daug humoro laidų – pats juokingiausias dalykas tajams per televiziją yra vaipymais, jei kas užkliūna už ko nors ir pargriūna, „Nosis” ir „Dzin” tajams ko gero būtų pernelyg gilus, subtilus humoras. Aš dažnai sėdėdavau kartu su tajais, žiūrėdavau kokią komediją, ir linksmai kvatodavau kartu su jais – jie iš filmo, aš iš jų…
Bet įdomiausia yra cenzūra. Jei rodo kokį kovinį filmą, ir kas nors išsitraukia ginklą ir nutaiko į žmogų, toje ekrano vietoje atsiranda blanki dėmė. Jei ginklą nuleidžia, viskas gerai, dėmė išnyksta, vėl nutaiko į žmogų, vėl atsiranda. Tas pats ir su cigaretėmis, gana smagu stebėti rūkantį žmogų per TV. Pakelia ranką prie lūpų – cenzūra, nuleidžia, rankose rūksta cigaretė. Savo korėjiečiams rodžiau pirštu ir juokiausi iš tajų kvailumo, bet pasirodo kad Korėjoje lygiai tas pats.
O dabar šiek tiek apie mane. Kaip ir sakiau, aš jau Bankoke, sportuoju Jitti Gym klube. Tai labai gerai vertinamas klubas, jo kovotojai nuolat kovoja didžiausiuose Bankoko stadionuose, labai darbinga nuotaika, smagu turėti šalia savęs įkvepiantį pavyzdį. Jaučiuosi kaip persikėlęs iš Šiaulių Miesto Mėgėjų krepšinio lygos į NBA. Pats klubas dydžiu nėra labai didelis –

Jitti klubas

Dabar jau turiu ir gerą kambarį –

Prezidentiniai apartamentai

ir netgi DUŠĄ! –

Dušas

Tiesą pasakius, man šitie visi patogumai yra visiškai antraeilis dalykas, palyginus su treniruočių kokybę. Tiesa, ir kaina gerokai didesnė nei mano kaime, bet taip pat pinigai už kovas. Galvojau pasilikti čia savaitę, ir per tą laiką ieškoti kažko pigesnio, bet šiandien Jitti (klubo savininkas, praeityje garsus kovotojas) man pasiūlė kovoti Kambodžoje. 10 000 batų, lėktuvo bilietai, viešbutis, viskas apmokėta. Taip pat sakė kad galėtų gauti man daug kovų, ir žadėjo neblogus pinigus, tad manau šiandien vakare viską išspręsim, ir aš pasiliksiu čia ilgam. Nors dėl kovos Kambodžoje dar nėra viskas aišku, bet jei išvažiuosiu, bus smagu, išplauksiu į tarptautinius vandenis, taip sakant :)

militia est vita hominis

Kova – žmogaus gyvenimas…

Vakar pagaliau sulaukiau savo kovos. Beveik visas mėnuo praėjo nuo paskutinės kovos. Turėjau kautis vasario 16-tą, bet kova buvo atkelta į 22-dieną. Ką gi, apie 7 valandą aš, treneris ir Džošas šokam į džipą, šį kartą kelionė ne tokia tolima, geras pusvalandis ir mes jau vietoje, tai yra kaime kur vyks kovos. Kovos – didelė šventė, būna daugybė atrakcijų, pastatytos karuselės, batutai vaikams, ištisi prekystaliai prekeivių pardavinėjančių įvairius skanėstus, ir panašiai. Kadangi iki mūsų kovų dar geros 3-4 valandos, užkandam lengvą vakarienę (ryžiai ir žalia jautiena su prieskoniais) pas kažkokius trenerio draugus tame kaime. tada einam į aptvertą plotą, kur vyksta kovos, aš susirangau kamputyje ant užtiesalo ir, nekreipdamas dėmesio į garsiausiai grojančią muziką, apie 9 valandą ramiausiai užmiegu. Atrodo tik sumerkiau akis, ir jau treneris Čai mane žadina – kelkis, tavo kova netrukus. Pažiūriu į laikrodį 11 valandų. Smagu kai pavyksta prieš kovą nusnausti, nes laukimas pats nuobodžiausias darbas. Be to reikia bendrauti su krūva tajų fermerių, kurie jaučia pareigą parodyti man kokį slaptą prijomą, ar šiaip palinkėti sėkmės. Ką gi, esu greitai išmasažuojamas specialiais aliejais, subintuojamos rankos, padarau apšilimą, ir laikas į ringą. Apie pačią kovą daug neišsiplėsiu nes vėliau pasistengsiu įkelti video, bet ji nebuvo nei labai gera, nei labai bloga, laimėjau 3 raunde techniniu nokautu, teisėjui sustabdžius kovą. Smagu laimėti, ech tas nuostabus jausmas – kovoti…

Susipakuojam visus savo reikmenis, šokam atgal į džipuką, važiuojam į Pibuno miestelio ligoninę, kur Džošui susiuva alkune prakirstą kaktą 7 siūlėm (tačiau jis vistiek sugebėjo laimėti 2 raunde nokautu keliais), tada dar į vietinę naktinę skerdyklą, kur visi sučiaumojam po neseniai paskersto jautuko žalios mėsos gabaliuką, kaip kad Lietuvoje gali paragaut obuolio ar kriaušės, nusiperkam mėsos naktipiečiams ir važiuojam namo.

P.S. pasistengsiu kuo greičiau įkelti kovą, bet žinant, koks internetas mano kaime, tai gali užtrukti porą dienų….